siekiu pigaus populiarumo
Šį sekmadienį turėjau laimės pagaliau išbandyti draugų išgirtą Varnikų pažintinį taką. Šios švelnaus rudens dienos puikiai tinka maloniam laikui gamtoje, ypač jei nesi vienas iš tų, kurie žiemą mūsiškėse giriose stato palapines ant sniego (kur joks mobiliukas netraukia).
The Devil Wears Prada (2006), režisierius David Frankel.
Tuštybės mugė: spalvinga, rėksminga, pretenzinga, bet tik iki pirmų titrų. Ir visgi, labai norėta paskaitančio kas vakarą skyrelį Juozo Statkevičiaus “Grožio kirčio”.
Visi paklausti peikė filmą. Vien pavadinimas gražiai atsijoja mūsiškus intelektualus taip, “kad nė su pagaliu tokio filmo žiūrėti nenuvarysi” (citata iš pokalbio su protinga mergina). O kol protingųjų mažuma trina močiutės megztus megztinius, aš tik gailiuosi, kad mūsuose labiau vertinama Dolce & Gabbana (ypač Palangos naktiniuose klubuose).
Der Tod in Venedig (1912), Thomas Mann. Iš vokiečių kalbos vertė Valys Drazdauskas, 1976.
Iki šios knygos Thomas Mann buvo paslaptingas vokietis, gyvenęs ryškių spalvų namelyje ant Kuršių marių kranto. Apie jį pirmą kartą išgirdau paskutinį rudenį prieš mokyklą, kai leidau laiką Nidoje su teta ir močiute. Mat mūsų kelias iš jūros namo ėjo palei marias. Pamenu, aš visada mėgau vaikščioti pasvirusiom molo plokštėm, stengdamasis prieiti kuo arčiau prie vandens ir tuo pat išvengti bangų mūšos (taip bežaidžiant teko kartą paslysti ir išsimaudyti, gerai kad teta išgriebė).
Dirty Dancing (1987), režisierius Emile Ardolino.
Gražus filmas. Šimtas minučių, kurios nesukels daug minčių apie klimato pokyčius. Jau filmo pradžioje pagrindinės herojė leidžia suprasti, kad čia pasakojama istorija bus kitokia:
„That was the summer of 1963 - when everybody called me Baby, and it didn’t occur to me to mind. That was before President Kennedy was shot, before the Beatles came, when I couldn’t wait to join the Peace Corps, and I thought I’d never find a guy as great as my dad. That was the summer we went to Kellerman’s.“
