Teatras ir vynas gerai savaitgalio pradžiai

2006 09 16

Veiksmas prasideda prieš šešias, vasarą palydinčiame Vilniuje. Suspaudau reikiamus mygelius pinigų mašinoje ir su Daukantu bėgu pasitikti šio vakaro laimės.

Pasiilgau kultūros, tad renkuosi teatrą. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Juozo Glinskio „Vieno tėvo vaikai“, o Valstybiniame Vilniaus mažajame Grigorij Gonin „Svifto namai“. Abu spektakliai premjeros. Pirmas greičiausiai griaudžiai lietuviškai tragiškas, kitas galbūt perdėm pramoginis. Renkamės.

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

Įsikūręs tarp brangių parduotuvių, šis naujas teatras man neatsivėrė. Skystųjų kristalų lenta, naujos plytelės ir aliuminio profilio durys blizga, bet už to prasideda: erdviose patalpose įsikūrusi kasininkė šnekučiavosi su pusamžiu vyriškiu ir mano klausimui apie šio vakaro spektaklio bilietus per daug neteikė reikšmės. „Pažiūrėsim, pažiūrėsim“, po trečią kartą pakartoto klausimo ramino mane ir toliau kuitėsi savo reikaluose. Galiausiai pasiūlė du paskutinius brangiausius bilietus arba keletą pigesnių, bet po vieną.

Jokių stovimų, jokių studentų. Teatras užsidaro ir spektaklio metu vėluojančių nebeįleidžia, skelbia užrašas. Banalu kaip spindesys ir skurdas, bet šiai įstaigai dedu didžiulį minusą. Snobai.

Vieno tėvo vaikai

Dramteatris savas. Turi didelę salę, kur visiems vietos užteks. Visiems ir kainos pagal kišenę – nuo stovimų vietų iki socialdemokratų išpirktų pirmų eilių.

Kaip ir žadėta, tai sudėtingas spektaklis, bandantis užgriebti praeito šimtmečio dramatiškiausius įvykius – laisvės praradimą, partizanus ir kolaborantus bei naująją Lietuvą. Jautresniam man užgriebė už širdies – ne lengvas pasivaikščiojimas. Pirmoji dalis užgriuvo lietuviško teatro klasika – dramatiškais dialogais, garsiais atodūsiais ir dar garsesne tyla, bet ilgainiui atsiradęs veiksmas praskiestas geros ironijos doze pelnė mano simpatijas. No fucking, no shopping.

Eilutė „kam lindai į šikną rusui“ tampa itin ironiška, salėje sėdint Brazausko vazelinešiui Bernatoniui ir kitiems taurelės ir lovio draugeliams, juolab ir NKVD karininko vaidmenį atliekantis aktorius man itin priminė Viktor Uspaskich.

Trečio veiksmo susėdam ant laiptų, šalia kėdžių, nes taip įdomiau.

In Vino

Tikras pabėgimas nuo Pilies fortų, o, tiksliau, nuo rudenį į Vilnių sugrįžusio (čili) kaimo ir plačiagerklių užsieniečių. Baras buvo pilnutėlis, o ant durų kabėjo Užkimšta/Closed, bet tai nesustabdė – negali likti už durų, kai matai anapus gyvenimą verdantį. Šį vakarą geriam už Venetą, tad užsakau rausvojo vyno (na ir kas, kad neturi itališko). Na ir kas, kad nešant taures vėpla užkliudo mane ir priverčia apsilaistyti rausvuoju – toks susitikimas būna kartą per metus ir ši laimė tetrunka kelias valandas, vėsus oras įkaista, o naktinis Vilnius nušvinta…

In Vino, nes barmenas buvo itin paslaugus, nes geras vynas, nes puikūs žmonės.

Tores

Nuvylė. Ne todėl, kad saulei nusileidus temperatūra leidosi žemyn kaip nuo Gedimino kalno ir restoranas, galintis drąsiai didžiuotis gražiausiais Vilniaus vaizdais prarado dalį žavesio. Nuvylė, nes vieną akimirką rodės, kad čia reikia apsitarnauti pačiam. Be to, restoranas užsidaro vidurnaktį ir kad neturėjo nė menkiausio riešutėlio alkanam pilvui užkimšti. Neturėjo ir norimo vyno. Atnešė balto sauso, bet Chardonnay nėra vyno pavadinimas!

Vakaras pasibaigia taksi. Kartu su Basanavičiumi užgriebę laimės pėdinam namo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: